Talino „Juodųjų naktų“ pilnametražių debiutų konkursinėje programoje rodytas Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ yra bene solidžiausias Estijos kino festivalio filmas, tvirtina „Cineuropa“.
Ir neabejotinai labiausiai nustebinęs, mat, nepaisant pirmos scenos, nufilmuotos dabar populiaria nespalvota stilistika ir ilgu Antrojo pasaulinio karo siaubus vaizduojančiu kadru, kuris tarsi žada įprastą, iš filmo „Ida“ pažįstamą pasaulį, siužetas staiga pasisuka visiškai netikėta linkme.
Jurgis Matulevičius / Pranešimo žinisklaidai nuotr.
J. Matulevičius tarsi sako: „Tai ne ta istorija, kurią jau matėte“. O mes galime atšauti: „Tačiau ta, kurią norime pamatyti.“
Pagal Antano Škėmos apysaką sukurtas „Izaokas“, pirmoji šio rašytojo kūrybos ekranizacija, mėgina aprėpti labai daug dalykų: gilią traumą, kurią išgydyti nepakanka greitų ir lengvų sprendimų, pastangas suvokti šalies praeitį – tai, kas šiandien kelia vis daugiau problemų, ir intymius santykius griaunančias paslaptis.
O dar tas ne kažin ką išmanantis kino režisierius Gediminas (aktorius Dainius Gavenonis), ką tik grįžęs iš Amerikos ir mėginantis visa tai nufilmuoti 7-ajame dešimtmetyje, bet vis grįžtantis į tą patį tašką – 1941-ųjų birželio 27 d. „Lietūkio“ garažo skerdynes Kaune. Įvykį, apie kurį jo draugas Andrius (aktorius Aleksas Kazanavičius) žino daugiau, nei nori pripažinti sau ar savo žmonai Elenai (aktorė Severija Janušauskaitė), vis labiau nuo jo tolstančiai.
Kadras iš filmo „Izaokas“ / Filmo platintojų nuotr.
Tarp dešimtmečių, veikėjų, žanrų, gandų ir spalvas praradusių, bet niekaip nepaleidžiančių prisiminimų migruojančio „Izaoko“ negalima žiūrėti pasyviai. Žiūrovai verčiami dirbti. Tačiau jų pastangos nenueis veltui dar ir dėl to, kad pagrįstai giriamas už sudėtingą karo ir ilgalaikių jo padarinių vaizdavimą J. Matulevičiaus įtraukia žiūrovus į įspūdingą dramą. Jos epicentre – keista trijulė, susieta nepaaiškinamos, greitai suardomos chemijos ir nesėkmingų mėginimų kurti bent kokius nors santykius.
Režisierius visa tai stebi gana ramiai, jo laikysena verta pagyrimo. Ačiūdie, šiame filme karas nėra vaizduojamas kaip berniukų žaidimas. J. Matulevičiaus karas – visą žmoniją paliečianti tragedija.
Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“ / Pranešimo žinisklaidai nuotr.
„Izaokas“ – ne tik puikus debiutas, nes šis žodis kiek sumenkina pastangas, tai – nuostabus filmas. Jame nuskamba frazė, kaip atsakymas visoms „kontroversijoms“ pastarojo meto filmuose, kurie mėgina nuplėšti tvarsčius, ilgai klijuotus ant savų žaizdų:
„Mes čia istoriją filmuojame, – sako Gediminas, mėginantis nuraminti panikos ištiktą statistę, atsisakančią vaidinti, jos manymu, per daug vulgarioje scenoje. – Ar istorija yra nepadori?“
Filmo „Izaokas“ plakatas / Filmo platintojų nuotr.
